Laiškas I
Labas,
praėjo daugiau nei pusmetis nuo mano paskutinio įrašo ir tikrai nesyk pačiai atrodė, jog nelabai norėsiu čia sugrįžti. Iš dalies dėl to, kad buvau įsispraudus į pačiai sau įtampą keliantį formatą, taip pat ir substack’o pozicijos dėl tam tikrų turinio kūrėjų kėlė klausimų.
Bet noras pasidalinti mintimis nedingo. Todėl bandysiu pereiti į formatą, kuris man atrodo labai natūralus į el. pašto dėžutes atkeliaujančiam turiniui - laiškus. Sau, tau. Padrikus, nereguliarius, bet, tikiuosi, kažkam įkvepiančius.
Kodėl šiandien?
Ryte FB sraute pamačiau vieno sekamo Vilniaus burbulo piliečio įrašą apie tai, kad žmonėms jau nepakanka ploti lėktuve, jie ploja ir besileidžiant saulei. Jis nemeluoja, Palangoje ant tilto ir man tekę su tuo susidurti. Kokie kvailiai - piktinasi kiti burbuliečiai komentaruose - ploja saulei, kuri leidžiasi ir kyla jau milijonus metų.
Bet ar tikrai kvailiai? Ir ar tikrai saulei jie ploja? Aš manau, kad jie ploja akimirkai, kurią saulės leidimasis tik įkūnija. Gal tai pirmos atostogos po ilgo laiko, gal pasimatymas, o gal (kaip sunku burbului tai suprasti) tai pirmas saulėlydis į Baltiją, kurį žmonės mato, nes iki jo visuomet buvo per toli ar per brangu. Plojama ne dėl dekoracijos, ne dėl aplinkos, o dėl jausmo, kurią tai sukelia.
Galų gale, net jeigu tikrai ploja saulei, kodėl tai kažkas blogo? Kodėl būdami pasaulio piliečiais, sukdamiesi tarp pačių spalvingiausių kultūrų, mes norime teisti niekam nekenkiančius savo tautiečių veiksmus? Nes jie ne cool? Berlyne ar Londone taip nedaro, tai nereikėtų ir mums?
Aš šią vasarą tikrai plosiu visiems saulėlydžiams į jūrą kaip ir tiems, kuriuos sutiksiu su draugais, šeima ar terasoje klausydama paukščių. O savimėgos burbulai ir gražius dalykus ribojančios normos lai sprogsta ar lieka užsiėmimu bambekliams.
Džiaukimės tuo, kuo norime.
Iki,
Agnė.