Ant perdegimo slenksčio.
Kelios mintys apie perdegimo prevenciją.
Vasario pabaigoje su kolegomis vykome į komandiruotę, kurioje buvo visa puokštė patyrimų - vėluojantys ir atšaukti lėktuvai, gausa skirtingų temų, kurias reikia aptarti, susitarimai, lėkimai ir kas tik nori. Parsivežėm daug namų darbų, daug idėjų, o kartu ir daug atsakomybių. Nespėjus išsimiegoti jau laukė savaitgalis, planuoti ir neplanuoti asmeniniai reikalai ir štai po geros savaitės pagavau save, kad viskas aplink labai piktina. Erzino aplinkiniai, atrodė, kad niekas čia nieko nesupranta ir tik painiojasi po kojom. Tuomet vieną naktį supratau, kad neužmiegu. Ir taip kelias iš eilės. Galvoje sukasi minčių uraganai, susilieja n+1 tema, dėliojasi padarytinų darbų sąrašai - puikios sąlygos nemigai užsiveisti. Pasidarė aišku, kad tokiu tempu ir ritmu toli nenuvažiuosiu, perdegimas jau tyko už kampo, tad reikia kažką keisti. Bet ką?
Su perdegimu jau esu susidūrusi, jausmas nelabai koks. Tad turiu sąrašą taktikų, kurios padeda prigesinti kylantį gaisrą. Nieko ypatingo, bet pasikartoti pravartu.
Idėjų/minčių užfiksavimas. Pirmiausia - reikalų susirašymas į fizinę užrašinę, turiu atskiras darbui ir asmeniniams reikalams. Viskas nugula gan chaotiškai, be prioritetų, bet šiame etape svarbiausia bent šiek tiek atsipalaiduoti smegenis ir susikurti žinojimą, kad mintys nepasimes.
Aiškumas/filtravimas. Užsirašyti viena, bet svarbu įvesti ir aiškumo apie ką kiekvienas punktas. Antras etapas yra skirti fokusuoto laiko prioritetams, darbų dydžių estimavimui. Man padeda struktūrizuotų action point’ų susidarymas, pvz. sukurti dokumentą, gauti pritarimą, informuoti ir pan., tuomet daug lengviau įsivertinti padaryta/nepadaryta.
Susiplanavimas. Sąrašas darbų gerai, bet, jį matant, gali atsirasti paralyžius - o nuo ko pradėti? Natūralu, kad skiriasi skubumo klausimas, tad apsidėlioji į dabar/vėliau kategorijas. Svarbu save kontroliuoti ir suvokti, kad šiuo metu, su tokiomis apkrautomis smegenim ilgalaikių strategijų neparašysi. Man labai pasiteisina susiplanavimas į priekį, kai darbo kalendoriuje užsidedu susitikimus su savimi konkrečia tema, lygiai taip pat įsirašau ką planuoju nuveikti ir asmeniniame. Auksinė taisyklė - ne daugiau vieno didesnio klausimo per dieną, nes visada visada atsiras įvairių ad hoc’ų, o tada jau grįžtama į paralyžiaus klausimą.
Kitų įtraukimas. Slack’as turi nuostabią funkciją - galimybę nustatyti žinutes iš anksto. Kolegų jau nestebina, kad iš manęs žinutės ateina labai konkrečiu suapvalintu laiku - pagal tai, kaip suplanuoju savo kalendorių, suplanuoju ir ką kada įtrauksiu ir kokius klausimus užduosiu. Taip negaunu šiuo metu perteklinės informacijos iš anksto, bet ir nepametu sugalvoto klausimų darbų sąraše.
Lūkesčių valdymas (kitų ir savo). Šitas, bent jau man, vienas sunkiausių. Labai norisi būti ta šaunuolyte, kur viską spėja, su visais pabendrauja ir visiems padeda. Vis dėlto, gavus užklausą, kuri nėra “dega, reikia spręsti dabar” kategorijoj (o tokių būna laaabai nedaug), efektyviausia atsakyti, kad ačiū, matau, sugrįšiu po X valandų/dienų. Taip ir savęs neužkrauni, bet ir kito žmogaus nepalieki nežinioje su seen. Per asmeninį ego vožia labai, bet su laiku supranti vertę.
Turėti darbo valandas. Su daugeliu darbų problema yra ta, kad dirbi net kai nedirbi, nes smegenys neišsijungia taip lengvai kaip kompiuteris (nebent su substancijomis) ir prieš miegą sukasi jau minėti minčių uraganas. Bet kompiuterio ar slack telefone nejungti yra pravartu, nes tai pats efektyviausias būdas išvengti uragano stimuliacijos, tad makentošui geriausia likti ofise arba bent jau kuprinėj, jeigu ryt darbas iš namų.
Sportas, sportas, sportas. Man būtų sunku rasti efektyvesnį būdą atsijungti negu fizinė veikla ir geriau, jeigu sunkesnė. Pasivaikščiojimai gerai, nes padeda pareguliuoti organizmą, bet aš ilgą laiką darydavau didelę klaidą ir eidavau vaikščioti su darbo srities audio knygomis, kurių klausant sugalvoji dar daugiau dalykų, kuriuos galėtum padaryti. Lengvesnis turinys geriau, bet irgi nėra (man) efektyviausias būdas atsipalaiduoti, tačiau 10k žingsnių per dieną normą vis tiek stengiuosi išlaikyti. O su sportu kitaip, ten nėra kada per daug užsiimti galvojimu. Svarbu tik į treniruotes nesinešti telefono, tad pradėjau vaikščioti į grupines, kur treneris už tave sugalvoja ir kokį pratimą daryti, ir kokia muzika gros. O tau belieka tik kvėpuoti.
Liepti sau ilsėtis. Arba paprašyti kitų, kad lieptų ir stebėtų kaip sekasi. Taip pat reguliariai valgyti, gerti daug vandens. Stresinėse situacijos lengva nuslys į kavos, šokoladų, greito maisto ir alkoholio liūną. Tada ne tik galva apkrauta, bet ir pats jautiesi kaip šiukšlinė - tikrai ne pats geriausias derinys. Ilgą laiką negėriau kavos, bet šiame periode vėl pradėjau, ir nors dažniausiai be kofeino, bet noriu save grąžinti į būseną, kai nereikia dirbtinai savęs žadinti ir puodelis kapučino yra desertas, o ne funkcionavimui būtina substancija.
Be abejonės, taktikų yra daugiau, o bene efektyviausia iš jų yra atostogos ir, pageidautina, ilgesnės. Svarbiausia - savo emocinę ir fizinę sveikatą laikyti prioritetu, aukštesniu už visus darbus to do sąraše, nes be jų jokie profesiniai kalnai nenusivers.
Linkėjimai.