Neseniai pabaigiau Brad Stulberg knygą “The Practice of Groundedness”, kurioje akcentuojama sveikas požiūris į karjerą bei tikslus, o ne lėk/mirk/daryk rutina. Šią temą labai mėgstu, būtent tokiu principu ir stengiuosi vadovautis, pasakyčiau, kad kartais net ir pavyksta. Todėl Stulberg’o knygoje dėliojami akcentai man buvo daugmaž žinomi ir tapo labiau teorijos pasikartojimu. Vis dėlto, keletas minčių suskambėjo naujau. Viena iš jų - strėlės, paleistos du kartus.
The second arrow of suffering. Ši iš budzimo atėjusi alegorija kalba apie mūsų pasirinkimą reaguoti į situaciją ir kaip ji mus veikia. Paprastumo dėlei - esmę nukopijuosiu iš čia.
It is said the Buddha once asked a student,
‘If a person is struck by an arrow, is it painful? If the person is struck by a second arrow, is it even more painful?’
The Buddha then went on to explain,
‘In life, we can’t always control the first arrow. However, the second arrow is our reaction to the first. This second arrow is optional.’
Išgirdus šį pasakojimą, pradėjau galvoti apie atvejus, kai “apdovanoju” save ir antrąja strėle ir kokioms kategorijoms juos būtų galima priskirti. Keletas jų:
Neišvengiamos. Netektys, ligos, karai. Reikia būti arba labai kietaširdžiu, arba su sutrikusiu funkcionavimu, kad, atsitikus tokiam atvejui, reaguotum neutraliai, priimant tai lyg duotybę. Išbūti skausmą ar baimę yra svarbu, kaip ir kreiptis pagalbos, jeigu ta antra strėlė smogia taip smarkiai, kad, atrodo, jau nebegali būti.
Pasirenkamos. Čia tiek darbuose, tiek asmeniniame gyvenime atsirandančios strėles. Nenusisekęs susitikimas ar kepinys, vėluojantis sutuoktinis ar atšauktas skrydis - gali arba keikti visus ir save ypač, pergalvoti visus nepadarytus veiksmus ar buvusias alternatyvas, arba gali tiesiog nusijuokti. Nuovargis, maisto/vandens/sporto trūkumas yra tobula terpė tam pirmam variantui. Šituose atvejuose racionalumas yra labai reikalingas, gebėjimas išlaikyti šaltą protą tampa esmine priemone savęs nenuvaryti į kritines, krizines emocines būsenas. Į tai reikėtų žiūrėti kaip į pamokas, o ne gyvenimą keičiančias aplinkybes. Aišku, lengva pasakyti, bet čia džiaugiuosi už save, kad labai daugeliu atveju (mano matymu), pavyksta taip ir padaryti.
Primestos kitų. Pavyzdys: vieną saulėtą, bet gan vėjuotą dieną ėjau pas kosmetologę. Oras gal ir ne super puikus, bet po ilgos žiemos ta išlindusi saulė labai džiugino. Atėjus į kabinetą, prasidėjo visi mandagumo pokalbiai, kurio esmė, kad vaje, koks blogas oras šiandien, neįmanoma į kiemą išeit. Pradėjau galvoti, kad gal tikrai čia ta diena labiau blogesnė, nei gera, toks jausmas liko iki vakaro. Tokių situacijų galima sugalvoti begalę. Gauni maistą restorane, gal ir ne 5*, bet valgyt galima, kažkas pasako, kad neskanu ir pasidaro tikrai neskanu, stringa gerklėj. Viskas įsisuka į kažkokį nuolatinį slogutį. Vienas iš galimų pratimų - žaidimas, kai aplinkiniams kažkas blogai kontraargumentuoji akcentuojant gerąją dalį (vėjuota, bet saulė šviečia!; neskanu, bet kaip gerai aptarnauja!). Nėra lengva, ne visada ir norisi leistis į tokius dialogus, bet ir pati tų blogybių pakankamai prisigalvoti sugebu, ar tikrai reikia daugiau?
Šiai temai tinkamas ir Gaul Gopal Das filmukas, prieš nemažai metų ganai plačiai sklidęs internete Then Why Worry? Jei gali pakeisti - keisk, jei negali - nekamuok savęs. To ir linkiu. Visiems ir sau.